Čik-čirik!

Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų, važiuodama link Nidos, rodyklę su užrašu „Preila“ palydžiu mintimi „reiks kada nors užsukti…“ Tik tas „kada nors“ buvo bepavirstąs į „niekada“: Nidos grožybės tiek mielos, o paplūdimys toooooks tobulas, kad priverčia pamiršti viską pasaulyje. Ir tik bevažiuojant atgal, vėl pamatyta rodyklė primena apie neištirtus Neringos kampelius, bet tada jau atsiranda milijonas priežasčių atidėti apsilankymą „gal kitąmet…“

Tik ne šį kartą! Užsikrėtusi geocaching‘o virusu, panašu, susirgau sunkiai ir nepagydomai. Pirmieji pasiekimai tik sužadino smalsumą ieškoti naujų nuotykių, tad puoliau naršyti lobių sąrašo, tikėdamasi rasti dar ką nors, paslėptą Nidos apylinkėse. Sudomino objektas ne visai lietuvišku pavadinimu – Vecekrugo kalnas.

Vecekrugo kalnas. Rimanto Lazdyno nuotrauka

Kažkur ten paslėptas dar vienas lobis privertė pagaliau užsukti į Preilą. Pirmą kartą gyvenime pamiršau, kad saulė ritasi vakarop, o prieš akis dar ilgas kelias iki Kauno, ir kad neturiu supratimo, kada baigiasi darbo diena perkėloje. Bet argi tai svarbu, kai jautiesi vienintelis, žinantis, kad vos už kelių kilometrų paslėpta dėžutė su mielais niekučiais, o aplinkiniai poilsiautojai apie tai nieko neįtaria?

Mūsų TomTom‘as paslaugiai nuvedė mus ne tik iki Preilos, bet ir šiek tiek giliau per mišką Vecekrugo link. Tada teko išlipti iš automobilio ir su GPS‘u rankose toliau eiti pėstute. Beieškodami taško pagal nurodytas koordinates, patys nepajutome, kaip nupėdinom bemaž dar apie kilometrą. Pradėjau suprasti, kad perspėjimų pradedantiems geocacher‘iams verta rimtai paisyti, o simbolika ant populiarių geocacher‘iams siūlomų marškinėlių turi ir visai realios praktinės naudos.

Tiesa, nepastebėjome ir dar kai ko… Iki pat lobio slėptuvės žingsniavome gana intensyviai, ir tik jį suradę pastebėjome, kad po kojomis visur, kiek akis užmato, knibždėte knibžda skruzdėlės – visa nariuotakojų darbininkių armija! Dievaži, pasijutau lyg į patį skruzdėlyną įlipusi. Tokios jų gausybės kaip gyva nesu mačiusi! Išstovėti vietoje beviltiška – avėjau basutes, todėl bent sekunde ilgiau pastovėjus, skruzdėlės bemat puldavo lipti ant kojų, o kiek piktesnės jautė pareigą tučtuojau demonstruoti ir savo „ginklus“. Pastangos surasti vietelę, kur jų nebūtų tiek daug, nuėjo perniek… Atsižymėti lobio knygelėje teko šokinėjant nuo kojos ant kojos. Užbaigę formalumus ir grąžinę lobį į slėptuvę, leidomės tekini kiek kojos neša – tolyn nuo skruzdėlių… Brrrr… Grįžus į automobilį, pamačiau, kad užtrukome ilgiau nei planavau, ir tik tada susirūpinau, ar spėsim į keltą. Spėjom! Bet kartu sumaniusias pakeliauti skruzdėles vyras pro langą kartas nuo karto mėtė dar ir už Klaipėdos

Visą kelią juokėmės iš savo nuotykio – senokai taip smagu nebuvo. Privažiavus prie namų jaučiausi maloniai pavargusi ir beveik tikra, kad sapnuosiu Vecekrugą, pavirtusį milžinišku skruzdėlynu. Pažiūrėjau į laikrodį, kuris rodė lygiai vidurnaktį. Ant priekinės automobilio panelės nieko neįtardamas ropinėjo skruzdėliukas… O aš mintyse dainavau šią dainelę…

Birželio gale viešėjome Nidoje. Čia aš prisiminiau, kad atėjo laikas paragauti lobių ieškotojų duonos ir patirti atradimo džiaugsmą savo kailiu. Lietuviškas pajūris ne itin dosnus saulėtais orais, tad progos ilgai laukti nereikėjo. Pirmieji bandymai nebuvo tokie lengvi, kaip tikėjausi, nors mūsų ieškoti lobiai nepasižymi dideliu sudėtingumu, o ir kitų juos atradusių ieškotojų atsiliepimai nuteikė viltingai. Bet tokiam žvirbliui kaip aš, ir sunkumai „pagal snapelio dydį“: iš trijų apžiūrėtų slėptuvių pradžiugino tik viena. Čia mūsų laukė staigmena – netoli slėptuvės sutikome bendraminčių. Vieno vyruko spartūs žingsniai slėptuvės pusėn ir panašus į GPS prietaisėlis jo rankoje man sukėlė „įtarimą“, kurį jis pats ir patvirtino paklausdamas – „tikriausiai ieškom to paties?!“ Labai pralinksmėjau Lobį suradom visi kartu, ir tą patį vakarą mes jau šventėme pirmąją pergalę. Bet dėl kitų dviejų trumpam aplankė ir nusivylimo kartėlis – tikėjausi lengvų pasiekimų (koks žvirblis nesvajoja būti ereliu!), o rastose slėptuvėse tuščia, nors imk ir pats ką nors padėk. Nenorėdama lengvai pasiduoti pamaniau, kad blogai ieškojom, tad nusprendėm patikrinti dar sykį – ir vėl nieko Iš tos nevilties apsiskelbiau bendraminčių forume apie savo nesėkmę – taip norėjosi pasiguosti (liūūūūdnas čik-čirik…)

Kitą dieną, bevaikštinėdami pamariu, vėl priėjome vieną iš slėptuvių. „Pamėgink dar kartelį“ – pakuždėjo nuojauta. „Viltis – durnių motina…“ – atsiliepė protas, bet argi aš jo klausysiu? Kyštelėjau ranką slėptuvėn, gerai apčiupinėjau visas kerteles, ir… BINGO! Tai buvo ne šiaip sau radinys, o pirmoji „pažintis“ su magnetiniu „naniuku“. Tada supratau, kodėl ne iš karto pavyko rasti. Iš to džiaugsmo nusprendžiau, kad ir kitą „pražuvėlį“ apsimoka patikrinti Trečias kartas nemelavo ir čia: vakare į savo kraitį įrašiau dar 2 surastus lobius!

Tik nemanykite, kad tai jau viskas. Patyrę išminčiai sako, kad apetitas atsiranda bevalgant. Turiu pripažinti – jie labai teisūs, tad…

…LAUKITE TĘSINIO!

Išgirdusi keletą reklaminių radijo įrašų su pabaiga „aš – žalias“, nusprendžiau ir aš pasiduoti visuotiniam atliekų rūšiavimo judėjimui. Nustebau, kiek tokio rūšiuojamo „turto“ pavyksta sukaupti vos per keletą dienų. Siaubas apima pagalvojus, kad anksčiau visa tai mesdavau į bendrus konteinerius.

Tik va, tas nelemtas mano pastabumas – nežinau, ką su juo daryti. Anksčiau galvojau, kad skirtingoms atliekoms skirti konteineriai turi tikslią spalvų koduotę, t.y. geltoni skirti plastmasei, mėlyni – popieriui, o žali – stiklui. Tai skelbia ir instrukcijos interneto svetainėje as-zalias.lt. Deja, mūsų kieme tikriausiai ši koduotė negalioja. Žalio konteinerio neturime, o mūsų mėlynas konteineris, pasirodo, skirtas stiklui – bent jau tai skelbia užrašas ant jo šono. Dar įdomiau pažvelgti į jo vidų. Jame tarp keleto stiklinių butelių puikuojasi plastiko maišelis prikimštas plastikinių butelių nuo alaus ir gaiviųjų gėrimų. Turbūt kažkas didžiuojasi būdamas „žalesnis“ už kitus…

Autostrada Kaunas-Klaipėda. Virtinė apdulkėjusių automobilių, po durelėmis ir bagažinėmis velkančių šieno kuokštus, draugiškai patenkinti juda Kauno link. Vairuotojai ir jų keleiviai suokalbiškai šypsosi, stebėdami vieni kitus. Kaip manote, iš kur jie grįžta? Ogi iš klasikinės muzikos koncerto!

Jauna Lietuvos talentų komanda, vadovaujama virtuozo Vilhelmo Čepinskio, nestokoja šmaikštumo ir išradingumo, atrasdama vis naujų idėjų muzikinėms provokacijoms, drąsiai laužo klasikinės muzikos stereotipus, piešiančius nuobodžiai-santūriai-rimtą šio žanro koncertų įvaizdį. Šį kartą drauge su jais Lietuvoje koncertuojantis svečias – lūpinę armonikėlę meistriškai įvaldęs genijus iš Italijos Gianluca Littera.

Iki vakar įvykusio koncerto šis instrumentas man daugiausiai asocijavosi su kantri muzika, na, dar su bardų dainomis (čia turbūt „kaltas“ V.Stakėnas). Net į galvą nebūtų šovusi mintis, kad šiuo instrumentu gali būti grojama Antonio Vivaldi kūryba. Ir ne tik! Šiandien belieka konstatuoti jau įvykusį faktą – lūpinė armonikėlė nepripažįsta jokių barjerų. Žemaitkiemio dvaro kluono stogas kilnojosi nuo ovacijų skambant Luigi Boccherini, Gordon’o Jacob’o, James’o Moody, Astor’o Piazzolla’os, Igorio Frolovo kūriniams.

Ir bala nematė tų vakarinių suknelių ir kostiumų! Tinkamiausias rūbas tokiam renginiui – patogūs džinsai ar kažkas panašaus. Juk čia svarbiausia – teigiamos emocijos, kurios vakar liejosi per kraštus Tik ką pasakytų A.Vivaldi?.. Ai… Nesvarbu

Esu praktikuojanti katalikė, tačiau nesu šventoji. Man, kaip ir daugeliui, kyla įvairių klausimų, abejonių, kartais aplanko netikrumo jausmas. Kaip ir visi kiti, patyrusi panieką ar patyčias, ypatingai savo tikėjimo atžvilgiu, išgyvenu audringas emocijas, ir tai tikrai nėra malonu. Tačiau jau senokai atradau vieną puikią priemonę, kuri gelbsti tokiose situacijose.

Mano ištikimas patarėjas, lydintis jau daugelį metų - tai C.S.Lewis‘o išmintis. Žinomas kaip „Narnijos kronikų” autorius, C.S.Lewis‘as pelnytai dar vadinamas teologu bei apologetu. Rašytojo talentas ir nuolatinis tiesos ieškojimas jo knygas pavertė krikščioniškos literatūros klasika.

Įdomus faktas jo biografijoje yra tai, kad C.S.Lewis‘as iš pradžių nebuvo giliai tikintis. Į krikščionybę jį sugrąžino ne mažiau žinomas rašytojas R.R.Tolkien‘as, pasižymėjęs kaip uolus katalikas. Apie jų draugystę Colin Duriez parašė knygą „Tolkienas ir C.S.Lewisas: draugystės dovana”, kuri išversta ir į lietuvių kalbą. Beje, jei ne C.D.Lewis‘o įtaka ir palaikymas, vargu ar šiandien mėgautumės „Žiedų valdovo” trilogija…

Lietuvos skaitytojai labai pamėgo vieną iš C.S.Lewis‘o knygų - „Tiesiog krikščionybė“. Jos lietuviškas vertimas pasirodė 1999 m. ir prieš porą metų buvo dar kartą išleistas, o kiek daugiau nei prieš dešimtmetį į lietuvių kalbą buvo išversta kita jo knyga, kuri mano bibliotekoje iš karto prisiglaudė šalia Šventojo Rašto. Kai kyla noras maištauti, visuomet prisimenu nedidukę, į delną telpančią knygelę, tarp kurios puslapių ne tik randu visus atsakymus - kiekvieną kartą ji priverčia mane į situaciją pažvelgti kiek iš aukščiau, pasijusti stipresne, būtinai nusišypsoti ir nusiraminti. Ji vadinasi „Kipšo laiškai: seno velnio patarimai jaunam velniukui”. Visame pasaulyje ši knygelė sulaukia vis naujų leidimų įvairiomis kalbomis, tačiau Lietuvoje pakartotinio leidimo ji dar nesulaukė. Savaime suprantama, kad jos tiražas jau seniai pasibaigęs, ji prieinama nebent bibliotekoje ar naudotų knygų parduotuvėse, todėl norėčiau pateikti vieną, man labiausiai patinkantį šios knygelės skyrių.

Brangusis Nelabuk!

Didžiai nemalonu buvo sužinoti, kad tavo globotinis tapo krikščioniu. Nepuoselėk vilties, jog tau pavyks išvengti deramos bausmės; tikiu, kad dorai viską apmąstęs, tu net pats nenorėsi likti nenubaustas. O tuo tarpu mums reikia kuo geriau išnaudoti susiklosčiusią padėtį. Nėra ko pulti į neviltį: šimtai tokių brandaus amžiaus atsivertėlių, trumpai paviešėję Priešo stovykloje, buvo atkovoti, ir susigrąžinti. Visi globotinio įpročiai, tiek protiniai, tiek ir kūniški, vis dar dirba mūsų naudai.

Viena didžiausių mūsų sąjungininkių šiuo metu yra pati Bažnyčia. Suprask mane teisingai. Aš turiu galvoje ne tą Bažnyčią, kurią mes matome išskėtusią galingus sparnus virš laiko ir erdvės, baisią kaip armija su vėliavomis. Tai, prisipažįstu, vaizdas, nuo kurio sudreba net ir drąsiausi gundytojai. Bet, laimė, tiems mirtingiesiems jis beveik nematomas. Tavo globotinis temato nebaigtą statyti pseudogotikinį mūrą, iškilusį naujų statybų kvartale. Kai jis įeina vidun, prie jo, nutaisęs saldžią miną, skuba vietinis bakalėjininkas, ir bruka į rankas blizgančiais viršeliais knygą su liturgija, kurios nesupranta nei vienas, nei kitas, ir dar vieną aptriušusią knygiūkštę su nekeliančiomis pasitikėjimo religinėmis giesmėmis, dažniausiai prastomis ir dar išspausdintomis smulkiu šriftu. Pasiekęs savo klauptą ir apsidairęs, jis išvysta aplink būtent tuos kaimynus, kurių iki tol vengė. Tu turi remtis tais kaimynais kiek įmanydamas. Tegul jis mintyse šokinėja ten ir atgal nuo žodžių „Kristaus kūnas” prie greta esančių kaimynų veidų. Tiesą sakant, nelabai svarbu, kokie žmonės sėdi gretimame klaupte. Galbūt tu žinai, kad vienas iš jų yra garsus Priešo karys. Nesvarbu. Tavo globotinis - ačiū už tai Mūsų Tėvui, Kuris yra Apačioje - tikras kvailys. Jeigu bent vienas iš jų nepataiko į gaidą, avi girgždančiais batais ar turi dvigubą smakrą, arba nevykusiai apsirengęs, globotinis nesunkiai patikės, kad, vadinasi, ir jų religija, ko gero, yra šiek tiek juokinga. Šiuo metu jis, supranti, turi susidaręs „krikščionių” įvaizdį, jo manymu, dvasingą, bet iš tiesų daugiausia paremtą tuo, ką mato akys. Jo galva prikišta togų, basų kojų ir šarvų, ir tas faktas, kad kiti žmonės bažnyčioje dėvi šiuolaikinius drabužius, kelia jam - nors, aišku, nesąmoningai - nepasitikėjimą. Niekad neleisk tam nepasitikėjimui iškilti į paviršių, niekad neleisk globotiniui susimąstyti, kokius jis norėtų tuos žmones matyti. Tegul jo protas tvyro migloje, ir tu galėsi mėgautis visą amžinybę, ieškodamas įrankio tai miglai išsklaidyti, kurį galima rasti tik Pragare.

Taigi uoliai išnaudok nusivylimą, kuris, atvėsus įkarščiui, neabejotinai apims globotinį per pirmąsias bažnyčios lankymo savaites. Mūsų Priešas leidžia kilti tokiam nusivylimui bet kokio žmogiško užmojo pradžioje. Jis atsiranda, kai berniukas, susižavėjęs auklės perskaitytomis „Odisėjo klajonėmis”, nutaria rimtai imtis graikų kalbos. Jis randasi, kai įsimylėjėliai susituokia ir pradeda rimtai mokytis bendro gyvenimo. Kiekvienoje gyvenimo srityje nusivylimas lydi perėjimą nuo svajingų siekių prie sunkaus darbo. Priešas sutinka rizikuoti, nes Jis puoselėja keistą fantaziją savo nepagydoma meile, žlugdančia visą dvasinį pasaulį nenatūraliais ryšiais su dvikojais gyvuliais, priversti šiuos atgrasius žemės kirminus - Jis juos vadina „sūnumis” - pamilti Jį ir Jam tarnauti laisva valia”. Todėl, norėdamas suteikti laisvę, Jis neveda jų prie tikslų, kuriuos jiems iškelia per meilę, prisirišimą ir įpročius, o leidžia jiems „elgtis savo nuožiūra”. Štai čia ir atsiveria galimybė pasireikšti mums. Bet, nepamiršk, čia pat mūsų tyko ir pavojus. Sėkmingai perėję šį pirmą sausros ruožą, jie tampa mažiau priklausomi nuo savo jausmų, vadinasi, ir sunkiau sugundomi.

Iki šiol rašiau remdamasis prielaida, kad žmonės gretimame klaupte nesukuria jokio racionalaus pamato nusivylimui. Žinoma, kada toks pagrindas yra - jeigu globotinis žino, jog dama su keista, neįprasta skrybėle yra užkietėjusi kortuotoja arba vyriškis girgždančiais batais yra šykštuolis ir lupikautojas - tavo užduotis tampa nepalyginamai lengvesnė. Dabar tau tik nereikia leisti jam paklausti savęs: „Jeigu toks žmogus kaip aš gali tam tikra prasme laikyti save krikščioniu, kodėl mano kaimynų iš gretimo klaupto ydos turėtų būti įrodymas, jog jų religija tėra veidmainystė ir papročių laikymasis?” Tu gal paklausi, ar įmanoma sulaikyti net žmogaus protą nuo tokios akivaizdžios minties? Įmanoma, Nelabuk, įmanoma. Elkis su juo tinkamai, ir tokia mintis tiesiog neateis jam į galvą. Jis pernelyg trumpai buvo Priešo pusėje, kad suprastų, kas yra tikrasis nusižeminimas. Kad ir ką jis kalba, net ir atsiklaupęs, apie savo nuodėmingumą, tai tėra papūgos tarškėjimas. Sielos gilumoje, jis tebėra įsitikinęs, jog, leidęs Priešui save atversti, jis suteikė jam stambų kreditą be palūkanų, ir mano, kad apskritai didžiai žeminasi ir daro didelę malonę eidamas į bažnyčią kartu su kaimynais, „savimi patenkintais” prasčiokais. Pasistenk, kad jis šitaip galvotų kuo ilgiau.

Tave mylintis dėdė

Paralius

Jau kuris laikas turim naują atrakciją - važiuojam į Maximą „geležinės karvės“ pienuko. Iki šiol retokai pagerbdavau šį vertingą produktą savo dėmesiu. Jei netyčia jis ir įkrisdavo į mano pirkinių krepšelį, tai iš netikėtai kilusio noro prisiminti jo skonį, o gal ir kokia šviežia ir gardžiai kvepianti bandelė prašydavosi juo užgeriama. O dabar šaldytuvo durelėse kefyras, sultys ir kiti geri dalykai mandagiai pasislenka, priimdami kaiminystėn, berods, jau trečią litrinuką su šiuo baltuoju stebuklu.

O viskas prasidėjo eilinio užsipirkimo metu. Maximoje pastebėjom dar nematytą automatą, panašų į tuos, kuriuose pilstoma kava, arbata ir kiti karšti gėrimai. Pasidomėję, sužinojom, kad šis įrenginys pilsto šviežią  ūkininkų pristatytą pieną į švarius plastiko butelius, paslaugiai sukrautus į šalia pastatytą vežimėlį.

Nežinau, kas man užėjo, bet taip ir išsprūdo „geležinė karvė“. O kaip dar pavadinsi objektą, kuris duoda pieno?! Be to, ir „melžimo“ procesas mieščioniškai-technokratiškas: pastatyk buteliuką į jam skirtą vietą, įmesk 2 lt, paspausk mygtuką ir prašom - mėgaukis į sveikatą! Natūr-produkt, taip sakant.

Nors kiek tas „natūr“, tai kilo klausimas, nes pirmasis-bandomasis „mėginys“ į šaldytuvą atkeliavo iš gryno smalsumo. Pirmiausia - išbandyt, kaip aparatas veikia, o jau po to ir skonį to produkto patikrint. Patikrinom - skanu. Mano kaimiškų produktų „ekspertas“ įvertino puikiai. Bet po to gal 2-3 dienas buvom pamiršę, kad šviežienos turim, ir prisiminiau, kad visi „natūr“ produktai paprastai ilgai švieži neišbūna… Jau maniau, kad visą likusią „mėginio“ dalį teks į kanalizacijos platybes išlydėt, bet mano kaimiškų gardėsių mėgėjas nusprendė patikrint, ar tikrai nėra kitos išeities. Paaiškėjo, kad ne tik „karvė“, bet ir jos pienukas atsparūs natūraliems gamtos procesams… Galbūt dėl to, kad Maximoje „keliami aukšti reikalavimai pieno kokybei“?

Na, nežinau, kokia kokybė Maximoje vadinama „aukšta“, tik supratau, kad rūgpienio natūraliu būdu iš šio pienuko gauti nepavyks Bet kol skanu ir telpa, galim vartot. Pastebėjom, kad naujai iškeptų „techno-melžėjų“ Maximoje jau ir eilės rikiuojasi. Taip ir knieti paklaust - dėl skanumo, ar tik šiaip įdomu naują „žaislą“ pačiupinėt?

P.S.: Ką tik paaiškėjo, kad šį pieną sėkmingai galima rauginti! Kai paklausiau, kodėl jis nesugyžta šaldytuve, man maloniai buvo paaiškinta, kad išgautas pienas iš karto atšaldomas, todėl bakterijos jame nespėja išplisti ir jis sėkmingai gali išlikti šviežias ilgiau, nei paprastai. Norint „sulaukti“ rūgpienio, kambario temperatūroje jį reikia laikyti apie 2 paras. Na, labai nekantriems patartina jį šiek tiek pašildyti (apytikriai iki kūno temperatūros, t.y. 36-38°C), tuomet jis surūgsta greičiau. Žodžiu - gyvenam, rūgpienio bus!

Šiandien lietus pliaupia visą dieną kaip užsakytas. Nuo jo šlapia darosi ne tik lauke, bet ir „ant dūšios“.  Rodosi, jis niekada nesibaigs, ir mes visi pasmerkti amžinai melancholijai.

Bet, kaip sakoma, visuomet yra bent dvi išeitys. Galima pasiduoti liūdesiui ir verkti kartu su lietumi, o galima pamėginti praskaidrinti nuotaiką net tik sau, bet ir kitiems.

Šiandien iš savo draugės gavau nuotaikingą žinutę su antrašte „Gražus pasaulis“. Joje nebuvo teksto - tik vaizdelis, bet toks mielas ir šildantis, kad akimirksniu pranyko visa melancholija.

Gera žinoti, kad yra draugų, kurie visuomet pasidalina šiluma ir primena, kad gyvenimas vis tiek yra gražus, o pasaulis - nuostabus.

Ačiū Inetai už atsiųstą šį mielą vaizdelį

Tekilos klubas sveikina ištikimą savo narį Edvardą sulaukus progos uždegti dar vieną žvakutę ant savo gimtadienio torto ir primena, kad

žvejyboje praleistas laikas neįskaičiuojamas į gyvenimo laikotarpį.

Ką tai reiškia, visi supranta, tad linkime

Nei žvyno tau,

nei uodegos!

Prieš keletą dienų Delfyje užkliuvau už įdomaus Augusto Didžgalvio straipsnio, kuris labai suintrigavo ir niekaip neišeina iš galvos. Dar tą patį vakarą nusprendžiau pasidomėti jo paminėta svetaine. Smagus žaidimas, kuriam jau pusantro šimto metų, 2000-aisiais buvo adaptuotas pritaikant šiuolaikines technologijas, ir jau turi nemažą būrį entuziastų Lietuvoje. Tiesa, mūsų kalbininkai, tikriausiai, apie jį dar nieko nežino, nes lietuviško pavadinimo jam kol kas niekas nepasiūlė. Straipsnio apie jį lietuviškoje Vikipedijoje taip pat neradau. Taigi, teks laikinai jį vadinti geokešingu pagal jo anglišką pavadinimą. Tai paslėptų „lobių“ ieškojimas pasitelkiant GPS ir interneto galimybes.

„Lobiais“, tiesa, čia vadinamos visokių niekučių prikrautos, o kartais ir tuščios dėžutės, kuriose  būtinai rasite rašiklį ir bent jau popieriaus lapelį užsiregistravimui. Žaidimas sudomino dėl kelių priežasčių. Visų pirma - jis nėra baigtinis, be to, jis nepririša ir neriboja laike. Yra galimybė pasirinkti, kur ir kurio lobio ieškoti, o taip pat ir patiems ką nors paslėpti. Pasidomėjusi gana įspūdingu Lietuvos slėptuvių sąrašu, pastebėjau, kad nemažai jų įrengta man nesunkiai pasiekiamose vietose arba maršrutuose, kuriais dažnai tenka keliauti. Supratau, kad tai tiesiog puiki galimybė paįvairinti laisvalaikį arba šiaip keliones paskaninti nuotykių „prieskoniais“.

Labai tikiuosi, kad šis smagus užsiėmimas įgis didesnį pagreitį Lietuvoje. Norėčiau, kad atsirastų ir lietuviška jo svetainė. O kol kas planuoju išbandyti jį praktikoje, ir, kas žino - galbūt tapsiu užkietėjusia lobių ieškotoja

Pirmąją birželio savaitę gyvenau laukimu. Kas rytą žvilgčiojau pro savo virtuvės langą, po kuriuo žaliuoja mano mėgstamiausias jazmino krūmas. Stebėjau, kaip burksta sukrauti žiedų pumpurai, ir laukiau, kada gi pagaliau jie pradės skleistis. Tačiau apniukęs oras krūmui nelabai patiko, ir kasdien sunkėjantys pumpurai nerodė jokio entuziazmo, o lietingas savaitgalis galutinai sužlugdė viltis išvysti kvapnų baltų žiedų fontaną

Ką gi, nepaisant gamtos kaprizų, vis tiek vakar pasiskelbiau Jazminų savaitę! Ją švęsti galima įvairiai, bet svarbiausia - mėgautis jazminais visais įmanomais būdais: grožėtis žydinčiu krūmu, kasdien uosti jo žiedų aromatą įsiklausant į savo mintis (vertingesnes, galbūt, užsirašyti), fotografuoti visais rakursais ir rodyti draugams, skaityti (o gal ir kurti…) poeziją, dedikuotą jazminui ir t.t.

Kadangi oras nelepino, šia proga nusprendžiau bent virtualiai pasidomėti nuostabiu augalu, tad leidausi interneto platybėsna, net neįtardama, kiek atradimų ten manęs laukia.

Pirmoji staigmena nutiko jau Vikipedijoje, kai, perskaičius šykštoką straipsnelį lietuvių kalba, kyštelėjau nosį į rusiškąją ir angliškąją versijas. Iki šiol buvau tikra, kad augalas, visomis kalbomis vadinamas jazminu (lot. jasminum, rus. жасмин, angl. jasmine, vok. jasmin), ir yra tas pats jazminas, kurio žiedais džiaugiuosi kiekvieną vasarą. Tačiau, vietoje rusiškos antraštės Жасмин , mane apstulbino dar negirdėtas pavadinimas Чубушник, o angliškoji versija pribloškė taip pat negirdėtu Mock-orange, bet jokiu būdu ne Jasmine!.. „Čia gi dabar kas?“ - pagalvojau, ir leidausi į tolimesnes paieškas, spėjusi išvadinti save visiška tamsuole.

Tačiau greitai nusiraminau, sužinojusi, kad nesu jokia tamsuolė, o tik viena iš daugelio paklydėlių, lygiai taip pat „sėkmingai“ painiojančių du skirtingus augalus. Pasirodo, kad visomis kalbomis panašiai vadinamas augalas lietuvių kalboje vadinamas Jazminaičiu, priklauso alyvmedinių šeimai, ir yra vijoklinis augalas, tuo tarpu mano Jazminas kildinamas iš hortenzijinių šeimos ir yra pats tikriausias krūmas. O painiojami jie dėl panašaus aromato.

Sudomino jazmino vardai kitomis kalbomis. Paaiškėjo, kad iš tuščiavidurių šio augalo ūglių senovėje gamindavo pypkiakočius, rusiškai vadinamus чубук, todėl ir krūmas pavadintas pagal jo panaudojimą. Pasidomėjus vokiškuoju variantu, supratau, kad ir ten augalo paskirtis buvo panaši. Jazminas vokiškai vadinamas Pfeifensträucher (Pfeife - vok. pypkė arba švilpukas, Sträucher - vok. krūmas). Išradingieji britai, matyt, pypkes gamino iš kitokių medžiagų, nes jų kraštuose jazminas vadinamas „tariamu apelsinu“ arba „apelsino parodija“ (mock - angl. parodija, apsimestinis, tariamas, orange - angl. apelsinas).  Tokį vardą jam davė ne atsitiktinai, mat jazmino žiedai savo išvaizda ir aromatu panašūs ne tik į jazminaičių, bet ir į apelsinmedžių bei citrinmedžių žiedus.

Lotyniško jazmino pavadinimo istorija taip pat įdomi, nors ir painoka. Seniai labai seniai, o tiksliau - 285-246 m. pr. kr., Egiptą valdė toks graikų kilmės karalius Ptolemėjus II, kuris sumanė vesti savo seserį Arsinoją, dėl ko gavo Filadelfijaus pravardę. Graikiškai philadelphos reiškia mylintis seserį. Dar žinoma, kad jis domėjosi gamtos istorija. Galbūt todėl aromatingas baltažiedis krūmas buvo pavadintas jo garbei ir lotyniškai vadinamas Philadelphus.

Tarp apytikriai 50-70 rūšių pasitaiko ir bekvapių, o taip pat žemuogių ir netgi agurkų aromatų. Vieną iš jazminų rūšių 1804 m. atrado amerikiečių keliautojas ir tyrinėtojas Meriwether Lewis, tad ji ir pavadinta jo garbei Philadelphus lewisii. Kaip tik šią jazmino rūšį savo simboliu pasirinko Idaho valstija.

Manasis gi vadinamas Darželiniu jazminu, lotyniškai - Philadelphus coronarius (karūnuotasis), angliškai - Sweet (saldus) Mock-orange, vokiškai - blasser (blyškus) Pfeifenstrauch, o rusiškai - Чубушник венечный (vainikinis )

Kuo dar ypatingas šis augalas? Kvapų specialistai pabrėžia, kad jazmino kvapas skatina protinę veiklą, kūrybinės minties polėkį, padeda prisitaikyti naujoje vietoje, brandinti naujus sumanymus, stiprina pasitikėjimą savimi, šalina nuovargį. Tai meilės ir jausmingumo aromatas. Plačiausiai jazminai naudojami parfumerijoje, tačiau džiovintų jazmino žiedų arbata taip pat kvapi ir skani, ramina centrinę nervų sistemą. Viduržemio jūros šalyse jazminų aromatas laikomas aromatų karaliumi ir pirmiausia naudojamas kaip oro aromatizatorius.

Tai štai kiek atradimų! Kol klajojau po virtualų jazminų pasaulį, išlindo saulutė. Mano saldusis darželinis karūnuotasis draugas pradėjo drąsiau skleisti savo žiedelius. Mačiau tarp jų landžiojant ir kamanę - pavydžiu jai Einu ir aš ieškoti minties polėkio ir brandinti naujų sumanymų.

Gardaus aromato ir jums! Jazminų savaitė tęsiasi

Philadelphus pubescens